Vasario 11 dieną minima Pasaulinė ligonių diena.
Ta proga apsilankėme Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje su misija – pakalbinti tas, kurios yra arčiausiai pačių mažiausių pacientų, Vaikų ligų skyriaus slaugytojas.
Fotografijoje slaugytojos: Marytė, Birutė, Daiva ir Irena
Dirba kaip viena komanda
Nesirinkome pamainos, tad labai nudžiugome, kad pataikėme į veteranių, kurioms šis skyrius – pirmoji darbovietė iki dabar: slaugytoja Irena Ragauskienė dirba 37 metus, Birutė Jaruševičienė – 31-ius, Daiva Zelenienė – 25-erius, o vėliau į pokalbį įsitraukusi Marytė Vitkauskienė – 29-erius. Nuo 1985-ųjų šiame skyriuje – ir Vaikų skyriaus slaugos administratorė Alė Židžiūnaitė, kuri supažindino su ligoniukų amžiumi, skyriaus valdomis, darbo specifika.
„Vaikų ligų skyriuje gydome pacientus nuo gimimo iki aštuoniolikos metų. Turime atskirą moderniai įrengtą palatų kampelį vaikams iki trejų metukų. Jos pritaikytos ir jų mamytėms. Priešingoje pusėje – vaikų Somatinio skyriaus palatos, kuriose pacientai nuo trejų iki aštuoniolikos metų. Dar yra Vaikų infekcinių ligų profilis, kuriame iš ligos vaduojami nuo gimimo iki aštuoniolikos metų. Mums priklauso ir Vaikų priėmimo skyrius, jame budintys medikai pacientus guldo gydyti. Šiuo metu daugiausia ligoniukų, kuriuos kamuoja kvėpavimo, skrandžio, inkstų bei infekcinės ligos, tačiau vienos kurios protrūkio šiandien nėra. Gruodį ir iki sausio vidurio buvo užpildytos infekcinių ligų palatos, nes mieste plito rotavirusas. Mums beliko pasidžiaugti tuo, kad, sustiprindami sanitariją, suvaldome ligą, ji neišėjo už palatos durų. Aš labai dėkinga visoms trisdešimčiai darbuotojų, kurios dirba nuoširdžiai, yra puikios gydytojų talkininkės”, – dėsto A.Židžiūnaitė.
Nors Europos Sąjungos direktyvos reikalauja medicinos seseris vadinti slaugytojomis, taip jos, pasak administratorės, įvardijamos tik dokumentuose, bet vadinamos įprastai – seselėmis, sesutėmis.
„Slaugytojomis mūsų niekas nevadina, ir ligoniukai, ir jų mamos kreipiasi sesele”, – patikina B.Jaruševičienė. „Žmonėms neįprasta persiorientuoti, juk tiek metų kreipdavosi sesute. Valytojos buvo vadinamos slaugutėmis, matyt, bijo užgauti mus, nes slaugytoja skamba panašiai”, – tęsia D.Zelenienė.
Dažnai slaugytojos pavadinamos personalu. Ar toks teiginys jų nežeidžia? Kalbinamos moterys teigia apie tai nemąstančios. Į gydytojas, kurios šiame skyriuje taip pat dirba labai seniai, jos kreipiasi pagarbiai, daktare, nors žino, kad toks kreipinys nėra teisingas, nes nurodo mokslinį laipsnį. Slaugytojos pasijunta pamalonintos, tarsi partnerės, kai būna pavadintos komanda, dažniausiai tai girdi vizitacijų metu, o šiaip savų medikų yra vadinamos vardais. Slaugytojos labai vertina gydytojų taktiškumą, mokėjimą pastebėjimus išsakyti asmeniškai, kitiems negirdint, todėl ir apkalbų bei gandų šioje moteriškoje bendruomenėje nekyla.
Neatpažįstamos permainos
Mūsų apsilankymo dieną Vaikų ligų skyrių puošė ryškiaspalvės tulpės. Tai išgijusio vaiko tėvelių dovana. „Ne visi tokie dėmesingi. Pasitaiko, kad ne tik neatsisveikinę, bet ir ačiū nepasakę išeina, o bendrauta – dešimt parų. Vidaus taisyklės reikalauja, kad lankytojai nusirengtų ir pasikabintų paltus pirmo aukšto drabužinėje. Deja, kartais tenka šią taisyklę priminti, pastaba užtraukia lankytojo nemalonę. Jau toks yra mūsų nusistatymas, kad jokiu būdu nekurstome konfliktų, stengiamės gražiai elgtis, nusileisti, geriau patylėti, juk visuomet teisus liks ligonis. Kiti labai mieli, nori bendrauti, su jais malonu ir mums. Labai retai dabar tėveliai atsidėkoja saldainiais ar šokoladu. Kažkada, kai mamoms neleido slaugyti mažųjų, jos mums prinešdavo ne tik saldumynų, bet ir obuolių, uogų, kriaušių. Tai buvo prieš trisdešimt metų”, – mena slaugytojos. Prisiminimai atkeliauja ir iš dar tolimesnės praeities, kai reikėdavo daugkartinio naudojimo švirkštus, kateterius paruošti naujam naudojimui, mažus kūdikėlius nuo mamų atskirtus slaugyti. Sauskelnių, kaip dabar, nebuvo, tik kelnyčių gausybė, kurias nuolat kažkuriam keisti reikėdavo.
„Menu, buvo tokia maža palata, lankymo kambariu vadinama. Joje mama su savo sergančiu mažyliu galėjo susitikti kelis kartus per savaitę. Tik parodyti mamai jį galėjai. Taip graudu būdavo išnešti klykiantį ligoniuką atgal į palatą. Dviejose dvylika vaikų tuomet prižiūrėti teko vienai medicinos seseriai. Visos buvo pilnos ligonių, daugumą pacientų sudarė kūdikių namų augintiniai, nes įstaiga neturėjo įsirengusi slaugos skyriaus. Vėliau koridoriaus gale vieną palatą paskyrė mamoms. Naktimis, kai sesutės nepajėgdavo visų verkiančių vaikelių nuraminti, kviesdavo mamytes”, – kaip buvo dirbama prieš trisdešimt septynerius metus, prisimena slaugytoja I.Ragauskienė. Dabar nieko nestebina, kai prie sergančio dvimečio būna tėvelis ar močiutė, kitas giminaitis, bičiulis. Neatpažįstamos permainos visur.
Turi nuolatinių pacientų
Pašnekovių pastebėjimu, buvo anksčiau ir dabar yra vaikų, kuriuos labai baugina baltas chalatas. Kitiems jis – nė motais. Pasak sergančiųjų globėjų, kartais vaikams ligoninėje taip patinka, kad pasveikę jie nenori išvykti namo. Tokiu elgesiu dažniau išsiskiria atvykusieji iš valstybinių įstaigų: vaikų globos, kūdikių namų. Dažnas jų moka už save pakovoti, yra itin aktyvus, bet, administratorės Alės pastebėjimu, esti ir nedrąsių, dėmesio išsiilgusiųjų, prisiglausti norinčiųjų. Linkę sirgti čia jau žinomi. Vienų grįžtant laukiama su nerimu, kitų pasiilgstama. Slaugytojos sako, kad be tėvų globos likusiems vaikams aplinkiniai gero jaučia. Ir jos pačios iš namų skanėstų atneša, juos palatos draugų mamos pamalonina, kartais net ir permaitinama. Taip jau yra, kad tie, kuriems likimas skiria prastą sveikatą, yra jautresni, sesučių geriečiais vadinami. Vienu berniuku su įgimta liga šios slaugytojos rūpinosi aštuoniolika metų, iki tol, kol jis tapo pilnamečiu ir gydytis pradėjo suaugusiųjų skyriuje. Pašnekovės mena šio ligonio joms užrašytus dėkingus atsisveikinimo žodžius.
Visos kalbintos slaugytojos turi savų atžalų, tik vaikaičių šie joms dar nėra dovanoję. Dabar toks laikas – tuoktis neskubama.
Klausiame ilgamečių Vaikų ligų skyriaus slaugytojų, ar niekada taip ir nekilo minčių pereiti slaugyti suaugusiųjų. „Nors jaučiamės jaunos, energingos, bet į kitą skyrių neitume dirbti. Jei tuomet, kai baigėme Panevėžio medicinos mokyklą, būtume įdarbintos, tarkime, senelių namuose, gal dabar iš jų nenorėtume išeiti. Kas žino, kaip tas prisirišimas randasi”, – svarsto slaugytojos.
Apgailestavome, kad ne su visomis šios pamainos slaugytojomis galėjome susėsti pokalbio. Daliai jų teko dirbti, infekcinių ligų poskyryje tuo metu gydyti buvo guldomi du vienos šeimos mažyliai, neramūs ir labai verksmingi.