Šimtmečio sukaktį mininti Alytaus Stasio Kudirkos ligoninė jubiliejinių renginių seriją pradėjo fotografijų paroda ligoninėje, kurioje pristatomos neregėtos medikų darbo akimirkos fotomenininko Vytauto V.Stanionio akimis.
Fotografo dienoraštis ligoninėje: kas liko už kadro?
2018-aisiais sukanka 80 metų, kai ant Beiralo kalno, vadovaujant dabartiniam Alytaus miesto garbės piliečiui inžinieriui architektui Stasiui Taškūnui buvo pastatyta šiuolaikinė ligoninė. Šiemet švenčiamas Lietuvos 100-metis, jis išskirtinai bus minimas ir Alytaus ligoninėje, mat jos istorijai – tiek pat, kaip ir atkurtai valstybei. Pirmoji lietuviška ligoninė Dzūkijos sostinėje įkurta lygiai prieš 100 metų – kartu su Nepriklausoma Lietuva – miesto, valsčiaus ir apskrities administracija. Pirmoji ligoninė buvo įsikūrusi buvusiose kareivinėse, esančiose I Alytuje.
Šią savaitę Alytaus ligoninė pradėjo jubiliejui skirtą renginių ciklą, o pirmas iš jų – fotoparoda, atvėrusi nematytas medikų kasdienybės akimirkas. V.Stanionis pristato 43 spalvotas fotografijas be pavadinimų, atrinktas iš tūkstančių kadrų, kuriuos jis padarė nuo kovo mėnesio, per tą laiką tapęs iš svetimo savu ten, kur akis į akį lieka tik gydytojas ir pacientas, o neretai kovojama už jo gyvybę.
Fotografas: VYTAUTAS STANIONIS
„Iš pradžių jaučiausi svetimas, tarsi koks gyvūnas, pakliuvęs į svetimą teritoriją, kur turi būti labai atsargus, apsiuostyti, nes tau gali netgi įkąsti kaip atėjūnui“, – vaizdžiai apie darbo pradžią pasakoja fotomenininkas. Vos pradėjęs fotografuoti, jis neretai sulaukdavo ir klausimų: kas leido? ką čia darote? Tačiau vėliau jų vis mažėjo, pasitikėjimo daugėjo, o vėliau atėjo ir ta akimirka, kai pasijuto savu.
„Fotografo dienoraštis“ – tai užrašai, kuriuos Vytautas pasakoja rašęs nuo pirmos fotografavimo ligoninėje dienos. Čia nugulė jo įspūdžiai, emocijos, sumanymai. Dabar atsivertęs jau gali stebėtis, kaip nelengva buvo ieškoti kontakto pradžioje.
Paroda vadinasi „Pasižvalgymai ir prisilietimai“ – autorius sako nesiekęs parodyti kiekvieną ligoninės kampelį ir personalo veidus, tokio tikslo jam niekas ir nekėlė. Veikiau tai jautrus žvilgsnis pro fotobjektyvą į kasdienybę, kurios mes nematome – sunkų ir atsakingą medikų darbą. Būta čia ir tokių kadrų, dėl kurių likimo abejojo pats fotomeninkas: negyvo žmogaus veido fragmentas, kruvini vaizdai iš operacinių. „Dėl pastarųjų kalbėjau su gydytojais, ir jie patarė rodyti tokias nuotraukas, nes tai yra jų darbo dalis. O štai dėl mirusio žmogaus nusprendžiau pats – tos nuotraukos parodoje nėra“, – pasakoja autorius.
Ligoninės dabartį atspindinčių fotografijų ciklas reikalauja jautraus žiūrovo žvilgsnio. Tenka stabtelėti, kad pajustum, kaip pats fotomenininkas, saka, „keistoką jo žvilgsnį“. Akimirkos dramatizmas gniaužia kvapą – teisi linija aparato ekrane ir šalia monitoriaus deganti mažytė žvakutė. Mirtis ir gyvenimas yra ir už kadro ir jame, kaip ir gyvybės jėga – atverstoje knygoje – dializuojamo paciento rankose.
Kuriame skyriuje vis dėlto sunkiausia buvo fotografuoti?
- Stanionis atkreipia dėmesį, kad į parodą pateko ypač mažai nuotraukų iš kardiologijos. Galbūt tiesiog nepavyko įamžinti to, ko norėjosi? O daugiausia kantrybės reikėjo Akušeriniame skyriuje, mat čia teko arba laukti gimdymo, arba, kai jis prasidėdavo, išgirsti, kad būsimi tėveliai nesutinka būti fotografuojami. Vis dėlto parodoje yra Cezario operacijos akimirkų, o sutikusi fotografuoti mama žadėjo būtinai aplankyti parodą ir paliko medikams savo kontaktus.
„Nežinau, kaip jausčiausi, jei tektų eiti į ligoninę kaip pacientui. Pagaudavau save galvojant, kad ant operacinio stalo gultis būtų nejauku, nes kažkas galbūt pasišnibždėtų: „Čia tas, kur fotografavo!“ – šypsosi fotomenininkas.
Jis svarsto ir apie tai, kas būtų, jei bent viena šių nuotraukų išliktų pusę šimto metu: „Turbūt proanūkiai stebėtųsi. Matai, buvo laikas, kai gydytojai gydė rankomis! Ateityje, panašu, gydys dirbtinis intelektas“.
PARODOS LANKYTOJA
Vertinti šiandieną yra kur kas sunkiau negu istoriją
Šimtmečio proga parengtas naujas stendas, kuriame atsispindi paskutiniojo dešimtmečio – 2008-2018 m. – Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės laimėjimai. Jo kuratorė – Kraštotyros muziejaus muziejininkė Deimantė Aidukaitė, tekstinė informacija iliustruota fotografės Zitos Stankevičienės ir ligoninės archyvo fotografijomis. Šis naujas stendas yra trečiasis. Pirmieji du stendai buvo parengti minint ligoninės 90-metį. Juose nugulė daugiau istoriniai faktai ir fotografijos. Naujas stendas netrukus atsiras ligoninės fojė šalia rūpinės, tačiau šiuo metu ten dar yra baigiamas remontas.
„Kaip muziejininkei man buvo nemažas iššūkis šio stendo sukūrimas, kadangi profesinės savybės lemia, jog stengiesi į įvykius pažvelgti tarsi per laiko perspektyvą – kokie įvykiai būtų reikšmingi šio stendo skaitytojui po dar 50 metų. Vertinti šiandieną yra kur kas sunkiau. Tarkim, kaip istorikas sakytum, jog svarbūs įvykiai – ministrų vizitai. Tačiau tai tik įvykiai apčiuopiamai neįtakojantys nei pacientų, nei medikų gerovės. Tad bendru sutarimu svarbiausiu atrankos kriterijumi, kodėl buvo lemta pakliūti tik tam tikriems įvykiams, kurie neatsirado per vieną dieną, o buvo ilgalaikio darbo rezultatas, pasirinkome vienintelį vertinimo matą – didžiausia praktinė nauda tiek pacientams, tiek medikams. Kai kuriais atvejais diskutavome, kai kuriais – nekilo jokių abejonių, kad tai be galo svarbu.
Tarkim, Alytaus akušerės ligi šiol vienintelės šalyje gimdymo metu taiko akupunktūrą, taikomi ir kiti mokslo pasiekimai, dėl kurių Alytaus ligoninė tapo viena palankiausių įstaigų gimdyti. Šis dešimtmetis pasižymėjo ir dar viena bendrybe – ligoninė pastebimai atnaujino tiek savo išorinį, tiek vidinį vaizdą. Taip pat buvo įkurtas patrauklus Sveikatingumo skveras. Pirmiausia sudėliojome svarbiausius, pastarąjį dešimtmetį, reprezentuojančius įvykius, na, ir prie jų priderinome turimas fotografijas.“
Turtinga ligoninės šimtmečio istorija lėmė, kad vietoj vienos knygos atsirado net dvi
Vienas svarbaiusių švetinių ligoninės jubiliejaus akcentų – knygos „Prakalbintas šimtmetis“ (autoriai Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė ir dr. Juozas Jakutis) pristatymas.
– Kaip atsitiko, kad vietoj vienos knygos apie ligoninę atsirado dvi? Koks buvo antrosios kelias į gyvenimą? – klausiame vienos jų, E.Biliūtės – Aleknavičienės.
Alytaus apskrities archyve rinkdama medžiagą knygai apie Ligoninės istoriją pastebėjau, kad yra medikų tremtinių, nes apie tai byloja jų gimimo ar medicinos institucijos baigimo vietos. Suprasdama, kad knygoje apie tremtį galima kalbėti tik trumpai, nutariau rašyti dar vieną knygą, – apie Alytaus medikų tremtį. Tai nėra nauja tema mano kūryboje, apie tremtį ir laisvės kovotojus rašyta ankstesnėse knygose. Knygą „Ledinės ašaros“ rašiau tuo pačiu metu kaip ir „Prakalbintą šimtmetį“, taigi šios knygos yra dvynukės.
Knygos „Ledinės ašaros“ recenzentas prof. dr. Arvydas Šeškevičius pratarmėje teigia, kad „<…> iki šiol nebuvo išsamaus mūsų krašto gydytojų tremtinių aprašymo. Rašytoja pastatė Alytaus medikams tremtiniams rašytinį paminklą, jis pasiliks ateinančioms kartoms“.
Kokie atradimai laukė asmeniškai Jūsų ruošiant knygas apie Alytaus ligoninės istoriją? Ar yra pakankami išlikę istoriografinės medžiagos ir kaip pavyko ją susisteminti?
– Istorija yra įvykę faktai, gyvenę žmonės, čia nieko nebepakeisi, belieka gilintis į archyvų dokumentus, rašytinius šaltinius. Tai kruopštus darbas, reikalaujantis atidumo. Deja, archyvuose ne visa medžiaga išlikusi (karai, pokaris, regionų kaita, netikslus dokumentacijos perdavimas ir kt.). Rasti seniausi archyvo dokumentai rašyti pieštuku, sunkiai įskaitomi, vėliau – net rašalas išblukęs, pačiuose dokumentuose yra pavardžių ir vardų rašymo netikslumų).
Kas buvo Jūsų knygos pirmasis skaitytojas?
Mano visų knygų pirmoji skaitytoja ir kritikė buvo Mama. Deja, suspėjo perskaityti „Ledinių ašarų“ tik vieną apybraižą, pasidžiaugė, kad apie tremtį bus dar viena knyga. Man labai skaudu, kad šių knygų ji nespėjo ir niekada nepaims į savo rankas.
Saulė Pinkevičienė
Alytaus Naujienos