Ge­gu­žės 2-osios po­pie­tę Vil­niaus ro­tu­šė­je gru­pei ša­lies me­di­kų, už­si­tar­na­vu­sių žmo­nių pa­gar­bą ir dė­kin­gu­mą, svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras Au­re­li­jus Ve­ry­ga įtei­kė gar­bės žen­klus, liu­di­jan­čius apie nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo, nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos svei­ka­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jo, nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos slau­gy­to­jo gar­bės var­dų su­tei­ki­mą.

 Iš vi­sos ša­lies su­si­rin­ku­siems me­di­kams per­duo­ti pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės, mi­nist­ro pir­mi­nin­ko Sau­liaus Skver­ne­lio svei­ki­ni­mo ir pa­dė­kos žo­džiai.

„Kiek­vie­na dar­bo die­na liu­di­ja jū­sų pras­min­gą dar­bą. Iš vi­sos šir­dies dė­ko­ju už jū­sų pa­si­au­ko­ji­mą, iš­gel­bė­tas gy­vy­bes, pa­cien­tams grą­žin­tą vil­tį ir reikš­min­gą in­dė­lį ku­riant svei­ką ir lai­min­gą vi­suo­me­nę. Lin­kiu stip­rios svei­ka­tos, ne­blės­tan­čio op­ti­miz­mo ir sėk­mės įgy­ven­di­nant sa­vo sie­kius. Puo­se­lė­ki­te me­di­ci­nos pro­fe­si­jos ver­ty­bes ir sau­go­ki­te jos pres­ti­žą!“ – svei­kin­da­mas Lie­tu­vos me­di­kus kal­bė­jo mi­nist­ras A.Ve­ry­ga. No­mi­nan­tus mu­zi­ka pa­ger­bė sty­gi­nių in­stru­men­tų an­sam­blis.

Lie­tu­vos me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­na mi­ni­ma nuo 2004 me­tų ba­lan­džio 27 die­nos. Per šį lai­ko­tar­pį nu­si­pel­niu­sio gy­dy­to­jo var­dą pel­nė 259 me­di­kai, iš jų 6 me­di­ci­nos dar­buo­to­jai iš Aly­taus li­go­ni­nės.

Tarp šie­met ap­do­va­no­tų­jų – ir Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas sta­cio­na­ri­nei svei­ka­tos prie­žiū­rai, gy­dy­to­jas en­dok­ri­no­lo­gas Ar­vy­das BAUB­LYS. Dau­ge­liui aly­tiš­kių pa­gel­bė­ju­siam gy­dy­to­jui su­teik­tas Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sio gy­dy­to­jo var­das, il­ga­me­tis me­di­kas ap­do­va­no­tas nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo gar­bės žen­klu.
 
Gy­dy­to­jas en­dok­ri­no­lo­gas Ar­vy­das BAUB­LYS

 

Dėl pa­si­rin­ki­mo ne­su­dve­jo­jo nė kar­to

Su pro­fe­si­nės šven­tės pro­ga pa­gerb­tu me­di­ku su­si­ti­ko­me li­go­ni­nė­je per pie­tų per­trau­ką, jau po ben­dra­dar­bių pa­svei­ki­ni­mo. Pa­klaus­tas, kaip jau­čia­si taip iš­kil­min­gai įver­tin­tas, gy­dy­to­jas A.Baub­lys kuk­liai ati­ta­rė: „Šį gar­bės žen­klą pri­ėmiau kaip me­di­ko il­ga­me­čio dar­bo įver­ti­ni­mą. Kar­tu tai ir ko­lek­ty­vo dar­bo įver­ti­ni­mas. Skir­ta man, bet tai ir ki­tų žmo­nių dar­bo įver­ti­ni­mas. Juk nie­kas ne­dir­ba vie­nas, vie­nas me­di­kas be ben­dra­dar­bių ko­man­dos – gy­dy­to­jų, slau­gy­to­jų ir dau­gy­bės ki­tų pa­ra­le­li­nių tar­ny­bų, ku­rios da­ly­vau­ja, ge­rų dar­bo re­zul­ta­tų ne­pa­siek­tų. Tai­gi da­lis ko­lek­ty­vo nuo­pel­no tik­rai yra.“

Nu­si­pel­niu­sio Lie­tu­vos gy­dy­to­jo var­do su­tei­ki­mas A.Baub­lį nu­ve­dė į pri­si­mi­ni­mus. Jis gi­mė Drus­ki­nin­kuo­se, ta­čiau sa­vo vai­kys­tės mies­tu va­di­na Aly­tų, čia šei­ma ap­si­gy­ve­no, kai Ar­vy­dui su­ka­ko dve­ji me­tu­kai. Ga­bus jau­nuo­lis 1976 me­tais Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­te bai­gė gy­do­mą­ją me­di­ci­ną ir pra­dė­jo dirb­ti tuo­me­ti­nė­je Aly­taus ra­jo­no cen­tri­nė­je li­go­ni­nė­je te­ra­peu­tu. Te­ko dirb­ti ir po­li­kli­ni­ko­je. Ket­ve­rius me­tus iš­dir­bęs vi­daus li­gų gy­dy­to­ju spe­cia­li­za­vo­si į siau­res­nę sri­tį – en­dok­ri­no­lo­gi­ją. Šias dvi spe­cia­li­za­ci­jas iš­lai­kė iki šių die­nų ir dėl pa­si­rin­ki­mo ne­su­dve­jo­jo nė kar­to. Ne­su­vi­lio­jo ir ki­ti mies­tai – pa­si­tei­si­na prie­rai­šu­mu, kad čia gy­ve­na žmo­nės, su ku­riais aug­ta, o da­bar sens­ta­ma.

Per ke­tu­rias­de­šimt me­tų me­di­ci­no­je, to­je pa­čio­je gy­dy­mo įstai­go­je. Kaip tie me­tai at­ro­do iš šian­die­nos po­zi­ci­jų?

„Per ši­tiek me­tų ne­abe­jo­ti­nai la­bai pa­si­kei­tė li­gų diag­nos­ti­ka. Štai 1980 me­tais ne­bu­vo ti­ria­mi hor­mo­nai, ne­bu­vo ul­tra­gar­si­nių ty­ri­mų, dir­bo­me dau­giau ap­žiū­ra, ap­čiuo­pa. Mil­ži­niš­ki žings­niai me­di­ci­no­je dėl žmo­gaus ge­ro­vės ženg­ti. Gy­dy­to­jams leng­viau diag­no­zuo­ti li­gas. Pa­si­kei­tė ir gy­dy­mo bū­dai. Ra­do­si kur kas dau­giau ga­li­my­bių pa­dė­ti žmo­nėms.

Jei kal­bė­tu­me apie la­bai pa­pli­tu­sią li­gą – cuk­ri­nį dia­be­tą, po­ky­čiai aki­vaiz­dūs. In­su­li­nas bu­vo lei­džia­mas stik­li­niais švirkš­tais, ku­rių trū­ko, juos rei­kė­jo pa­tiems dez­in­fe­kuo­ti, tai yra pa­vir­ti, tad pa­si­tai­ky­da­vo, kad pa­mirš­ti su­vir­da­vo. Tuo me­tu ypač sun­ku bu­vo žiū­rė­ti į ser­gan­čius vai­kus. Ada­tos sto­ros, vai­ku­čiai ma­ži. Da­bar švirkš­tai vien­kar­ti­niai, yra jau pa­ruoš­tų su vais­tais. Lie­tu­va pa­žan­gos ne­ap­lenk­ta, vis­ko tu­ri­me, ko yra Eu­ro­po­je: nau­jau­sias in­su­li­no rū­šis, švirkš­tus.

Ne­at­si­lie­ka ir me­di­kų kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mas, vyks­ta įvai­rių sri­čių gy­dy­to­jų už­si­ė­mi­mai, ku­riuos ve­da gar­sūs ša­lies lek­to­riai, at­vyks­ta pre­le­gen­tų iš už­sie­nio, Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių“, – at­vi­rai kal­ba gy­dy­to­jas A.Baub­lys.

 

Ir duk­ra pa­si­rin­ko me­di­kės ke­lią

Jis vie­nin­te­lis iš gi­mi­nės pra­my­nė ta­kus į me­di­ci­nos moks­lus. Šian­dien jau ga­li džiaug­tis, kad ne tik žmo­na Da­nu­tė me­di­kė, – tė­vų ta­ke­liu pa­se­kė vien­tur­tė duk­ra Jū­ra­tė. D.Baub­lie­nė – vi­daus li­gų gy­dy­to­ja ir reu­ma­to­lo­gė, daug me­tų va­do­vau­ja Aly­taus li­go­ni­nės Vi­daus li­gų 1-ajam sky­riui. Va­do­vau­ja­mo dar­bo ge­bė­ji­mų iš tė­ve­lių pa­vel­dė­ju­si ir duk­ra Jū­ra­tė, ji – Vil­niaus Šeš­ki­nės po­li­kli­ni­kos Psi­chi­kos svei­ka­tos cen­tro ve­dė­ja.

„Mums vi­siems pa­ra­le­liai ten­ka ma­žes­nis ar di­des­nis krū­vis ir or­ga­ni­za­ci­nio dar­bo, bet bent man di­džiau­sią pa­si­ten­ki­ni­mą su­tei­kia gy­do­ma­sis dar­bas. Ypač jei pa­si­se­ka pa­dė­ti žmo­gui pa­gy­ti, o jei­gu li­ga nė­ra vi­siš­kai iš­gy­do­ma – nors pa­ko­re­guo­ti jos ei­gą“, – tei­gia A.Baub­lys.

Dar­be jis va­do­vau­ja­si se­nu me­di­kų dar­bo prin­ci­pu – ne­pa­kenk. Ir to­liau pla­nuo­ja ne­pa­lik­ti gy­do­mo­jo dar­bo, ke­ti­na jį tęs­ti, kol leis svei­ka­ta, o ji lei­džia dirb­ti mėgs­ta­mą dar­bą. Kaip spe­cia­lis­tui jam nuo­lat dė­ko­ja pa­cien­tai už ko­ky­biš­ką ir nuo­šir­džią me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą.

Me­di­kas tei­gia, jog nuo to mo­men­to, kai gy­dy­to­ja Eu­ge­ni­ja Bu­lo­va ren­gė­si iš­vyk­ti iš Aly­taus ir jį, jau­ną spe­cia­lis­tą, 1980 me­tais pri­kal­bi­no už­im­ti jos, en­dok­ri­no­lo­gės, vie­tą, sa­vo­tiš­ku jau­nys­tės iš­šū­kiu ta­po no­ras, kad Aly­taus en­dok­ri­no­lo­gi­nė pa­gal­ba ne­at­si­lik­tų nuo ki­tų ra­jo­nų li­go­ni­nių, kad pa­cien­tus pa­siek­tų nau­jau­sios diag­nos­ti­kos ga­li­my­bės, kad bū­tų ga­li­ma lai­ku ir vie­to­je gau­ti pa­gal­bą, o jei­gu rei­kia – ir kad pa­cien­tas bū­tų pa­siųs­tas pas aukš­tes­nio ly­gio me­di­kus.

Spe­cia­lis­tų Lie­tu­vai tuo­met trū­ko, pa­čiam taip pat te­ko vyk­ti mo­ky­tis į Mins­ką. Įgi­jęs gy­dy­to­jo en­dok­ri­no­lo­go spe­cia­li­za­ci­ją mū­sų mies­te įkū­rė cuk­ri­nio dia­be­to mo­kyk­lą-mo­ky­mo ka­bi­ne­tą, ku­ria­me bu­vo mo­ko­ma su­re­gu­liuo­ti li­gą, tin­ka­mai mai­tin­tis. Iki da­bar skai­to pa­skai­tas vi­suo­me­nei svei­kos mi­ty­bos, cuk­ri­nio dia­be­to klau­si­mais. Pa­dė­jo įreng­ti ser­gan­čių­jų dia­be­tu klu­bą „Vil­tis“, ku­ris iš­si­plė­tė. Bū­da­mas jo gar­bės na­rys tę­sia ug­do­mą­jį dar­bą ben­druo­me­nė­je. Nuo 2011 iki 2015 me­tų bu­vo Aly­taus mies­to ta­ry­bos na­rys, daug nu­vei­kė to­bu­li­nant gy­dy­mo įstai­gų val­dy­mo struk­tū­rą.

Aly­taus li­go­ni­nė pa­si­kei­tė ne­at­pa­žįs­ta­mai

Pa­klaus­tas, kuo už­si­i­ma no­rė­da­mas pail­sė­ti, me­di­kas at­sa­kė: „Daž­niau­siai va­žiuo­ju į so­dą pa­dir­bė­ti, dar žiū­riu ki­no fil­mus, skai­tau kny­gas. At­vy­kus anū­kams va­žiuo­ja­me žve­jo­ti, gry­bau­ti.“ Ir vėl kal­bą krei­pia apie sa­vo įstai­gą, ku­rio­je pra­dė­jo jau penk­tą gy­dy­to­jo dar­bo de­šimt­me­tį.

„Aly­taus li­go­ni­nė per tuos 40 me­tų pa­si­kei­tė, ne­per­dė­siu pa­sa­ky­da­mas, ne­at­pa­žįs­ta­mai. Be­veik vi­si jos sky­riai re­no­vuo­ti, pa­sta­tų būk­lė iš es­mės pa­ge­rė­ju­si, at­nau­jin­ta. Vi­si bu­vę ir esa­mi va­do­vai dė­jo pa­stan­gas vys­tant ma­te­ria­li­nę ba­zę. Iš­plės­tos diag­nos­ti­nės ga­li­my­bės, net sun­ku ly­gin­ti su tu­rė­to­mis ma­no dar­bo pra­džio­je. Rent­ge­no nuo­trau­kos skait­me­ni­nės, ki­toms gy­dy­mo įstai­goms, kon­sul­tuo­jan­tiems spe­cia­lis­tams per­duo­da­mos kom­piu­te­riais.

Daug ką ga­li­ma pa­mi­nė­ti kal­bant apie li­go­ni­nės lai­mė­ji­mus. Ky­la ir spe­cia­lis­tų, gy­dy­to­jų, slau­gy­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja. Jei li­go­ni­nės įkū­rė­jas gy­dy­to­jas Sta­sys Ku­dir­ka at­si­kel­tų, ne­at­pa­žin­tų sa­vo li­go­ni­nės. Kaip chi­rur­gas gal ir im­tų­si pa­cien­tus ope­ruo­ti, bet ne­at­pa­žin­tų pa­čios įstai­gos.

Per 40 me­tų čia in­dė­lį įne­šė dau­gy­bė žmo­nių: va­do­vų, gy­dy­to­jų, slau­gy­to­jų ir ki­tų spe­cia­lis­tų. Čia vi­suo­met vy­ko ko­le­gia­lus dar­bas, nė vie­nas ne­dir­bo vie­nas. Aš pats ger­biu me­di­ko dar­bą. Ir pe­da­go­go pla­či­ą­ja pras­me, įver­tin­da­mas mo­ky­mą­si ir to­bu­lė­ji­mą dar­bo vie­to­je, pa­tir­ties per­ė­mi­mą iš ko­le­gų. Gy­dy­to­ja E.Bu­lo­va pir­mai­siais me­tais dir­bo su ma­ni­mi. Ji – ma­no mo­ky­to­ja“, – taip pa­šne­ke­sį bai­gia en­dok­ri­no­lo­gas A.Baub­lys, nu­si­pel­nęs Lie­tu­vos gy­dy­to­jas, per sa­vo dar­bi­nės veik­los me­tus nuo­la­ti­nį dė­me­sį, as­me­ni­nę ini­cia­ty­vą, pro­fe­si­nius ge­bė­ji­mus sky­ręs ir te­bes­ki­rian­tis as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros stip­ri­ni­mui, ypač en­dok­ri­no­lo­gi­jos rai­dai Aly­taus mies­te ir re­gio­ne.