Kas gali padėti depresinių nuotaikų kamuojamam žmogui, ar visada pagalba veiksminga? Panašūs klausimai garsiai skamba – taip nutiko praėjusią savaitę – tik po tragiškų iš TV ekrano žinomų žmonių sprendimų. 

„Turintiesiems įvairių psichologinių problemų Alytuje teikiama tikrai profesionali pagalba, tačiau bene svarbiausia – paties sergančiojo noras ją rasti bei gebėjimas priimti“, – sako gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Irena Žilinskienė ir medicinos psichologas Vytautas Vižinis, Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės Psichiatrijos dienos stacionare padedantys pacientams vėl patirti gyvenimo džiaugsmą, atgauti jėgas, kad galėtų pasirūpinti savo šeima, grįžti į darbą.

– Kitaip nei kūno ligos, dvasios negalia mūsų visuomenėje vis dar yra tabu. Pas specialistus neretai neprisirengiama metų metais, liga įsisenėja. Kur turėtų kreiptis turintieji psichologinių problemų, ar jie tai gali padaryti be šeimos gydytojo siuntimo?

I.Žilinskienė: Yra dvi galimybės: registruotis pas gydytojus psichiatrus, dirbančius Alytaus poliklinikoje, tam nereikia jokio siuntimo, arba atvykti į apskrities Stasio Kudirkos ligoninės Konsultacijų polikliniką, kur dirba gydytojas psichiatras-psichoterapeutas, antru atveju būtinas psichiatro, šeimos gydytojo ar kito specialisto siuntimas.

Griežtos ribos, kurią įstaigą pasirinkti, nėra. Į ligoninės Konsultacijų polikliniką dažniausiai ateina pacientai, kurie neranda fizinės ligos. Simptomų paaiškinti negali nei gastroenterologai, nei kardiologai, nei kitų sričių specialistai, pacientas siunčiamas pas psichiatrą ar psichoterapeutą. Pačiam ligoniui neretai sunku pripažinti, kad jis turi psichinių problemų, tokia prielaida daugelį gąsdina.

– Pokalbio susitikome apskrities Stasio Kudirkos ligoninės Psichiatrijos dienos stacionare, įsikūrusiame senojo gimdymo namų pastato trečiame aukšte. Galbūt ne visi pacientai pakankamai žino apie jį ir todėl negali pasinaudoti siūlomomis galimybėmis?

I.Žilinskienė: Šio skyriaus (ir pacientai, ir mes, medikai, jį norėtume pervadinti „Psichoterapijos dienos stacionaru”, tai labiau atitiktų ir jo veiklos specifiką, tačiau kol kas neįmanoma dėl juridinių sumetimų) paskirtis – suaugusiųjų, sergančių įvairiomis psichikos ligomis, turinčių psichologinių problemų, gydymas psichoterapijos metodais ir medikamentais. Taikomi labai įvairūs gydymo būdai: individuali ir grupinė psichoterapija, psichologinis konsultavimas, atsipalaidavimas, kineziterapija, masažas, šviesos terapija ir kita.

Į skyrių pacientai patenka su psichoterapeuto ar psichiatro siuntimu, gydymo trukmė iki 30 dienų (išskyrus savaitgalius ir šventines dienas), jei reikia, išrašomas nedarbingumo pažymėjimas. Gydymą finansuoja ligonių kasos.

– Kaip organizuojamas gydymas Psichiatrijos dienos stacionare?

I.Žilinskienė: Mūsų skyriuje pacientai praleidžia visą dieną – nuo 8 iki 16 valandos, o nakvoti grįžta namo. Toks režimas patogus, ypač vaikus auginančioms mamoms, jei nėra kam jais pasirūpinti. Pacientai neatitrūksta nuo įprastinės aplinkos. Psichiatrijos dienos stacionaras Alytaus ligoninėje pradėjo veikti tik užpernai, iki tol beveik dešimt metų Psichiatrijos skyrius buvo stacionarus, tai yra pagalba pacientams buvo teikiama visą parą.

– Ar daug pacientų sulaukiate?

I.Žilinskienė: Per metus gydome apie šimtą ligonių, tačiau galėtume priimti gerokai daugiau. Manau, kad poreikis yra kur kas didesnis, tačiau gal vieni nežino apie tokią galimybę, kiti nedrįsta ieškoti pagalbos. Kitus gal trikdo gana ilgas gydymas. Mūsų visuomenė linkusi dabar viską gauti greitai, taip pat – ir sveikatą.

– Ar daugėja žmonių, turinčių emocinių sutrikimų, sergančių depresijomis? Galbūt dėl to kaltas ir nelengvas gyvenimas?

I.Žilinskienė: Ar sunkiai gyvename Lietuvoje, galime nuspręsti pasižiūrėję į Japoniją, įvertindami šią tautą ištikusią tragediją. Turinčiųjų emocinių sutrikimų tikrai daugėja, stebime pacientus, kurie jaučiasi blogai, yra nedarbingi, tačiau jų laboratoriniai, instrumentiniai tyrimai nerodo nieko blogo. Vieni jų patenka pas mus, kiti galbūt toliau tyliai kenčia. Dvasinei negaliai nustatyti diagnostikos instrumentas yra ne modernus tyrimų aparatas, o kitas žmogus – psichologas, psichoterapeutas.

– Liūdna, kad visuomenę periodiškai sukrečia žinios apie drastiškus sprendimus priėmusius žmones. Paskui kurį laiką garsiai kalbama, kur reikėtų ieškoti pagalbos, skelbiami psichologinės pagalbos linijų numeriai, bet iš esmės niekas nesikeičia. Ar reali pagalba tikrai yra pasiekiama?

I.Žilinskienė: Žinia apie savižudybes visuomet sukrečia, visai nesvarbu, ar asmeniškai tą žmogų pažinojome, ar ne, ypač jei tai – vaikas, paauglys. Atrodo, brandus suaugęs žmogus turėtų rasti pagalbą, o štai vaikus apsaugoti privalėtume, deja, būna ir kitaip.

Kalbant apie realią pagalbą, ji tikrai yra, tačiau stebina, kokį ilgą kelią ligonis nueina pas psichiatrą, psichoterapeutą. Nesakau, kad nereikia atlikti išsamių sveikatos tyrimų (tai netgi būtina sąlyga norint patekti į Psichiatrijos dienos stacionarą), tačiau kai nerandama infarkto, insulto ar vėžio – ir ačiū Dievui! – nereikia pamiršti, kad liga nebūtinai yra kūno. Negalėčiau teigti, kas čia kaltas, ar šeimos gydytojas, galbūt bijantis užgauti pacientą siūlymu ieškoti psichologinės ir dvasinės pagalbos, o gal jis pats nesiryžta kreiptis pagalbos? Viena aišku, kad toks delsimas gali būti labai pavojingas.

– Artimieji po nelaimės kaltina save, svarsto, ką jie turėjo pastebėti ir padaryti. Ar tokia savigrauža yra pamatuota, ar tikrai galima pagal tam tikrus signalus įtarti, kad žmogus nori pasitraukti iš gyvenimo?

I.Žilinskienė: Taip, žmogus siunčia tam tikrus signalus, ženklus, tik reikia mokėti juos perskaityti. Pavyzdžiui, vienas mano pacientas pasakojo, kaip žmona atsisėsdavo jam ant kelių ir apgailestaudavo, kad nematys, kaip jis pasens, pražils.

V.Vižinis: Vis dar gajus mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, taip nepasielgs, o dažnausiai ir pasako, ir padaro. Stebiuosi, kad žmonės vengia ieškoti specialistų pagalbos, esą sirgti psichine liga gėda. Bet kodėl jie negalvoja, kaip jausis artimieji po to, kai įvyks tokia nelaimė? Ar tai – tikrai geresnė išeitis nei laiku ieškoti medikų pagalbos?

– Kaip turėtų elgtis šalia esantieji, matydami, kad artimas žmogus prislėgtas, galbūt jam kyla minčių apie savižudybę?

V.Vižinis: Nereikia bijoti su juo apie tai kalbėti, pasakyti, kad matai, kaip jam bloga, dėl to nerimauji. Paklausti, kas jį slegia, kodėl liūdnas ar piktas, sutrikęs? Priminti, kad tai svarbu šalia esantiesiems. Paprastai tokiose situacijose esame linkę numoti ranka – ai, pakentėk, viskas praeis, suimk save į rankas. Emociniai sutrikimai savaime nepraeis, ši būsena turės didesnių ar mažesnių padarinių, o baisiausias jų – savižudybė, susižalojimas.

Dar vienas mitas, kad, klausdamas apie savižudybę, tarsi paskatini priimti lemtingą sprendimą. Tai irgi yra netiesa. Paklausti būtina, kad žmogus žinotų, jog savo mintyse nėra vienišas, kad kitas gali pastebėti ir įvardyti tai, ko jis pats nedrįsta garsiai pasakyti. Kai įvardiji problemą, tada galima ieškoti pagalbos.

– Kas turėtų kelti nerimą vaikų, paauglių tėvams?

I.Žilinskienė: Depresinės būsenos, nerimas vaikams ir paaugliams dažniausiai pasireiškia elgesio sutrikimais. Pavyzdžiui, gerai mokėsi ir elgėsi – pasipylė prasti pažymiai ir pastabos, nenori eiti į mokyklą ir panašiai. Arba pradeda išeidinėti iš namų ir negrįžta, eina anksti miegoti, arba atvirkščiai – prasideda nemiga. Kitaip tariant, reikėtų atkreipti dėmesį į bet kokius ryškius elgesio pasikeitimus ir ieškoti jų priežasčių.

– Ar tėvai tai pajėgūs padaryti, juk jie nėra specialistai?

V.Vižinis: Tai – dar vienas klaidingas mitas. Kaip tik tėvai ir yra tie, kurie gali padėti savo vaikui. Nuvesti jį pas psichologą ar psichoterapeutą „pataisyti“ kaip laikrodį, nėra pagalba. Ji turi būti kompleksinė, tėvai privalo į ją įsitraukti. Jei šeimoje yra problemų,jos atsispindi ir vaiko elgesyje.
I.Žilinskienė: Neretai girdime, kad vaikas uždaras, nenori kalbėti, bet būtent tėvai turi mokėti paklausti, pagaliau perskaityti jo siunčiamus ženklus. Kaip mama žino, kad kūdikis alkanas, jam kažką skauda, taip reikia mokytis jausti ir paauglio emocinę būseną. Svarbu ne tai, apie ką kalbame, o apie ką nutylime, kas liko nepasakyta. Mums pasakoma tiek, kiek pajėgiame išgirsti.

V.Vižinis: Žinoma, tai – ne vienos dienos darbas. Nebus taip, kad štai dabar per pusvalandį noriu sužinoti visas vaiko problemas, ir jis apie jas atvirai pasipasakos.

– Ekonomikos sunkmetis, nedarbas ir daugybė kitų žmones šiandien užgriuvusių problemų dvasinės sveikatos taip pat turbūt nesustiprino?

I.Žilinskienė: Psichiatrijos dienos stacionare neišvengiamai atsispindi visuomenės socialinės problemos. Jau vien tai, kad sparčiai didėja nedarbas, kiti socialiniai veiksniai tą lemia, vis dėlto rasti priežastį, kodėl žmogus tapo mūsų pacientu, ne visada taip paprasta. Pas mus patenka ir patyrusių išnaudojimą, nepakeliamus darbo krūvius. Dažniausiai tai – už minimalų atlyginimą siuvimo įmonėse dirbančios moterys, kurios dar turi iš tų varganų pinigų išlaikyti šeimą, nes vyrai girtauja. Tai nėra apibendrinimas, bet tokių dalykų pasitaiko.

Pagalbos reikia ir tiems, kurie staiga neteko darbo, nes tas, kuris šiandien jį turi, nelabai sau leidžia komfortą sirgti. Beje, pas mus patenka ne tie, kurie linkę gyventi iš pašalpų, o tie, kurie labai nori dirbti, bet liko bedarbiais. Dar kiti turi darbus, bet nebeturi jėgų. Žinoma, ekonominę psichiatrų, psichoterapeutų darbo naudą sunku apskaičiuoti, nežinome, kiek vaikų, žmonų liko nesumušta, kiek nenusižudę, bet aš neabejoju, kad laiku suteikdami pagalbą daugybei žmonių padedame išvengti kritinių kūno ligų, hipertonijos, infarkto, vėžio, sutaupome brangiems tyrimams, operacijoms, ne mažiau svarbu – efektyvus gydymas, kuris daugeliui leidžia vėl grįžti į darbą, rūpintis šeima.

– Kokių profesijų žmonės rizikuoja patekti į Jūsų akiratį, o gal ir patenka dažniau nei kiti?

I.Žilinskienė: Manau, kad vieni iš pažeidžiamiausių vis dėlto yra mokytojai, tačiau jie dėl kažkokių priežasčių į mus nesikreipia. Galbūt sulaiko vis dar gajus visuomenės stereotipas, kad emocinis sutrikimas – neprestižinė liga.

V.Vižinis: Įprasta manyti, kad mokytojas privalo viską mokėti, žinoti. Aplinkiniai jiems kelia aukštus reikalavimus, bet pačius aukščiausius standartus jie kelia patys sau, sugalvoja ir bando įgyvendinti. Kai tai nepavyksta, kyla vidinis nepasitenkinimas. Panašių problemų turi ir kitų profesijų, kurių darbas susijęs su bendravimu, buvimu žmonių apsuptyje, atstovai.

I.Žilinskienė: Neretai mūsų pacientais tampa ir vadinamieji darboholikai, kurių pasitaiko pačių įvairiausių profesijų. Širdies permušimai, galvos skausmas, šokinėjantis kraujospūdis – įdomiausia, kad tokią būseną ir būdo bruožą – darboholizmą – jie vertina teigiamai. Numirti darbo vietoje jiems yra siekiamybė. Ironizuoja, žinoma, bet neretai iš darbo vietos ir patenka į mūsų skyrių.

– Ne paslaptis, psichoterapija – nepigi paslauga, teko girdėti, kad daugelis alytiškių tokio gydymo ieško Vilniuje ar Kaune?

– Taip, tačiau ne kartą yra buvę, kai ten pacientų klausia, kodėl nusprendė važinėti, jei tokią pagalbą gali rasti ir Alytuje? Mūsų specialistų kvalifikacija, parengimas yra toks, koks privalu, – tą sakau visiškai atsakingai. Tikrai svarbu ir tai, kad gydymą Psichiatrijos dienos stacionare finansuoja ligonių kasos, o valanda privačiame psichiatro, psichoterapeuto kabinete kainuoja brangiai. Vis dėlto paciento teisė rinktis, o mums, specialistams, svarbiausia, kad jis ieškotų ir rastų pagalbą, o ne tylomis kentėtų, manydamas, kad tokia būsena yra normali.
–
Saulė Pinkevičienė
Alytaus Naujienos
2011 m. kovas 29 d.